:* —> ( | )

Turiu draugą, kuris šiaip nerūko. Bet, kai išvažiuoja kur nors, užsirūko kaip slibinas drakonas. Užsieny nesiskaito. Man panašiai su bulvėmis. Nevalgau. Bet Andalūzijoje galima. Iš pradžių šitą išimtį taikiau tik tortilijai, o vėliau paragavau vietinio fast food’o.

Patatas asadas kaip sako fasadas. Lauke stovi didžiulė krosnis. Ir dėžės su bulvėmis. Bulvės tokios ne pačios mažiausios. Jas prie tavo akių deda į krosnį. O po 5 minučių traukia lauk, išpreparuoja, sugrūda turinį apibarsto tuo, ką išsirinkai. O pasirinkimas maždaug kaip lietuviškame picų meniu. Sūriai, daržovės, jūrų gyventojai, mėsos, you name it.

Čia viena su rokforu (ta mase, panašia į majonezą), o kita - vištiena su kariu. Vieneto kaina 4.50 euro. Nebloga alternatyva mikiui D. Greitas, bet vis dar maistas.

Vakar eidamas Savičiaus gatve užkliuvau už kabluko “Steikvila”. Jis vežioja mėsas barams ir restoranams. Taip prisiminiau savo pažadą apsilankyti “Anapus”. Buvau girdėjęs ne vieną epitetą apie šią vietą. Šiandien susikaupiau ir nuėjau.

Dėl viso pikto prieš tai savo neįgudusiom rankom susisukau papirosą. Surūkiau jį dar šiapus, tada užėjau. Ir nieko. Akį patraukė šviečianti jegermaisterio reklama. Noriu tokios.

Dienos meniu gan išklabingas. Kokių 5-6 patiekalų. Ir viską rekomenduoja šefas. Prie mūsų prisistatė apsauginio sudėjimą turintis padavėjas. Paėmiau paprastai: barščių ir aštrų bifšteksą su pupelėmis. Maistas kaip maistas. Kaip valgyklinis maistas. Tik bifšteksas panašesnis į guliašą nei į bifšteksą. Ir ne aštrus. Bulvių košė, agurkai žali, agurkai marinuoti, pupelės ir mėlyni kopustai. Viskas valgoma.

Kramtymą akomponavo graži lietuviška muzika, kurios savo noru neklausyčiau. Įdomus pasirodė ir sprendimas ant suvyniojamo staltiesės-paklotuko užklijuoti laminuotą A4 lapą. Įdomus ir praktiškas. Neišterlios koks negrabus valgytojas.

Aptarnavimas buvo efektyviai greitas. Antrą atnešė nebaigus pirmo. Tačiau pats padavėjas – superinis. Didelis žmogus, bet lėkštes valdo itin gracingai. Ir mandagus.

Mandagiai neleido atsiskaityti kortele. Iš anksto reikia pasakyti. Nors ant durų išanksto išklijuoti visi visa, maestro ir t.t. Reziumė gavosi 13 litų be kavos. Su kava išėjo brangiau nei Kalvarijų 1. O maistas ten rafinuotesnis.

Geriau šiapus, nei anapus. Šiapus pigiau ir skaniau. Bet giriu juos, kad atsispyrė pagundai užsirašyti “restoranas” virš durų.

Pirmadienis kaip Keksui. Turi bėgti. Taip, kad nespėji nei grūdėtosios su spanguolėmis, atsineštos į darbą pusryčiams sušlamšti. 11 valandą - seniai juodu kaspinu kalendoriuje pažymėtas vizitas pas dantistafašistą. Nujautrino, išbandė visą savo grąžtų arsenalą ir pasiūlė kokias 4 valandas nevalgyti, idant neišsikąsčiau žande skylės.

Grįžau į darbą apie dvyliktą. Pusryčiauti laikas praėjo, laikas pietauti. Ant stalo vėpso parazitė varškė. Aišku nenumirsiu, bet kaip tik tada gaunu kvietimą į dalykinį pasisėdėjimą Cozy, viešąjame visų makistų ofise. Neprieštaravau, nes kaip reikiant žandikaulio judinti negalėjau. Pamaniau, pažiūrėsiu, kaip kiti valgo arba sriubos ir šiaudelį užsisakysiu.

Tačiau dienos sriubos būta pomidoryžinės. Per šiaudelį nepaimsi - su tikrais pomidorais. Ar aš valgyti labai norėjau, ar kaip, bet viena puse šiaip ne taip ir ganėtinai skaniai ja susiurbiau. Žmonės aplinkui santūrūs, iš manęs niekas garsiai nesijuokė.

Kaip visada gavome vietinės duonelės su dipu. Visada gerai, kol lauki maisto. Tik ne šiandien (vos nenusikandau liežuvio). Mano kolega dar gavo vištienos kepenėlių su bulvių koše. Nors išvaizda manęs tos kepenėlės nepapirko, mano kolega jas godžiai sunaikino.

Dar pasiprašėme po kavą ir sąskaitos. 23 Lt be nuolaidos. Mano sriuba ir juoda kava – 7 litai, o visas dienos komplektas – 12 Lt.

Žodžiu Cozy nei nuvilia, nei nustebina. Saugus pasirinkimas pietauti. Ne toks saugus savaitgalį pauliavoti. Po 4-to su meile padaryto Lebovskio kokteilio nebemoki žmogus skaičiuoti.

Turėjau tokį beveik dalykinį susitikimą ir ta proga buvau dviejų damų pakviestas į San Valentino. Kažkaip tas Trakų gatvės kampas man juodoji skylė visą laiką buvo. Niekad ten nosies nebuvau įkišęs.

Ant durų buvo parašyta “italian pizza restoranas”, tai užsisakiau ko nors itališko. Pvz., lazanijos. Ir vandens. Mano pašnekovė mane dar pataisė padavėjai – didelį, visi gersim. Per tą dalykiškumą meniu ir nenagrinėjau.

Lazanija, nepaisant crunchy plutelės ant viršaus, super. O vat graikines, kaip mano pašnekovė jas vadino, salotas tai pakritikavom. Gal net ne salotas. O lietuvišką principą viską išcackinti ir pridėti įvairiausių birbyzėlių.

Pačios salotos buvo visai gražiai pateiktos – toks dubenėlis iš lapų padarytas. Išcackinimu vadinu ingredientų padauginimą. Aš, po teisybei, tiksliai nežinau. Bet mano pašnekovė, užsienių išragavusi, dievagojosi, kad “graikinių” riešutų ten neturi būti, salierų ir paprikų irgi. Tipo keep it simple, keep it Greek. Bet ką tie itališki restoranai išmano apie graikines salotas.

Aš visai linkęs tikėti, kad taip ir yra. Kad graikiniams riešutams graikinėse salotose ne vieta. Žinant mūsiškus “sudėk viską, ką turi” picų receptus.

Gavom ir vandens. Iš prabangaus itališko san pellegrino  butelio įsipylėm į prabangias taures ir prabangiai gurkšnojom. Tada gavau žinutę, kad baigėsi mano parkingo laikas ir pradėjau muistytis, kad noriu sąskaitos ir palikti damas. Jos mandagiau pasiūlė sumokėti už mane, bet aš, durnelis, atsisakiau. For blogsake kaip sakoma.

37 litai. 22 už lazaniją. 15 už 750 ml butelaitį vandens. Gerai, kad vakar per skubėjimą valgiau elguvos salotas iš plastmasinės dėžutės.

Nusigavom iki Tokyo. Kadaise čia su kolege pietaudavome kiekvieną algadienį. Ir tai imdavom pačių atrastą “budget” variantą. Tilpdavom į 14 Lt. Dabar toks pats kompleksas (gyoza sriuba, 8 sake makiai ir nemokama ryžių arbata) gaunasi dešimtine brangiau.

Taigi su bičiuliu užsisakėme po miso shiro (8 Lt) ir du komplektus sushi maki (su lašiša ir su agurkais), kuriuos dalinomės. Dar susiviliojom wasabi žirniais ir riešutais – dievinu už 6 litus. Prie dovanotos ryžių arbatos nelabai, bet alaus vidurį dienos irgi nekilnosi gi.

Miso pasirodė visai neblogai. Arbatinuko užteko išgerti beveik po 3 puodelius. Riešutai ir žirniai irgi greitai suėjo. Tada atnešė sushi.

Mėgstu wasabi. Tas jausmas, kai išspaudi ašarą ir pradeda niežtėti už ausų.. blue screen’as. Nė nežinau kaip čia pavadinti. Aštru? Nu ne. Greičiau stipru. Bet stiprumas lyg alkoholiui tinka labiau. Vieną blue screen’ą užkandu imbieru ir pasiruošiu kitam.

Padavėja visai nejaponiškai atrodanti, bet japoniškai nuolanki. Paklausė, ar turim nuolaidų kortelę. Turiu, bet palikau namuose. Niekis, atrado pagal pavardę. Su nuolaida dviese papietavom už 38 Lt.

Viskas čia ok. Tik brangu. Kazino. Ir, kaip suprantu, priklauso čili.

Pietavau šalimais nepaisant to, kad girdėjau prastus atsiliepimus apie šitą vietą. Nutariau, kad nuogirdoms suėjo senasties terminas. Tai va. Pats pietų metas, bet tuščia. Prisistatė moterėlė. Tokia naminė, gal tame yra kažkas prancūziško. Dienos pietums pasiūlė salotų ir kiaulienos nugarinės. Salotas išmainėm į svogūnų sriubą. O desertą, kuris priklauso prie dienos pietų už 18.50 Lt, į kavą. Pliusas už lankstumą.

Sriuba užklota skrebučiu su sūriu. Visai nieko tokia. Šalia dar atnešė šviežios bagetės ir čiabatos. Dar vienas pliusas.

Tada gavom antro. Lyg kiaulienos kumpelis pjaustytas, keptas ar kas su juo darytas. Sausokas toks. Žirniukai įvynioti į gabalėlį “jambon” – skanu. Frenčfraisai, nors ir tinka pagal konceptą, bet kartu su pjaustytais marinuotais agurkėliais padaro maistą mažiau home made. Ir čia sakyčiau didelis minusas.

Vat taip vat. Viskas visai nieko, bet tuo pačiu ir nieko ypatingo. Vakarykščiai pietūs atsiėjo mažiau ir man patiko labiau. Nors ir toliau nuo ofiso.

Su sąlyga, kad atsidūriau kitoj pusėj Neries ir baisiai švietė saulė, nuvėjom pavalgyti į Kalvarijų 1. Vėl gi paėmiau dienos pietus. Antrą patiekalą galėjau rinktis – makaronai ar kalakuto šašlykas. Makaronai pralaimėjo.

Gavau didžiulį bliūdą trintos daržovių sriubos. Priminė moliūgų sriubą, kur guru duoda. Tik čia daugiau daržovių visokių. Skani rupūžė. Nei pipirų, nei druskos neprireikė. Ale viso bliūdo aš neįveikiau.

Kai gavau antrą patiekalą ir apsidžiaugiau ir išsigandau. Antrodė puikiai. Tada prisiminiau, kad nė nepažiūrėjau, kiek tie dienos pietūs kainuoja. Pagal išvaizdą – turėtų būti daug. Velniop. Dar paprašiau ir juodos kavos puodelį, o mano kolegė neatsispyrė dienos pyragui su braškėmis.

Prie kavos gavau stiklinę vandens su ledu. Išmaukiau. Paprašiau dar. Paklausė ar mineralinio. Paprašiau to, kas buvo. Ir gavau.

Antras atrodė irgi nice net man, bulvių skeptikui. Kopūstas, kalakutas su slyvomis ir bulvė lupenoje. Taip gražiai išpreparuota. Visko ir čia neįveikiau. Palikau gabalėlį, kur blogai iškepė ir matėsi kraujas. Bet liežuvis neapsivertė dėl to priekaištauti. Nei dėl to, nei dėl servetėlių ir dantų krapštukų nebuvimo.

Taip ramiai besideginant ant saulytės tame vidiniame kiemelyje atėjo ir sąskaita. Pravalgiau 15 lt. Turiu pasakyti, kad nudžiugau. Skanūs, nebrangūs ir daug. Jei tas mano sprendimas apie maitinimo įstaigą pagal jos siūlomus dienos pietus yra teisingas, tai this is the place.

Buvau iškomandiruotas vieno komentatoriaus, todėl praeitą savaitę nuėjau į sulčių barą. Nuėjau ir mandrai išsiviepiau: “Aš čia pirmą kartą. Pulkit sužavėkit kuom nors taip, kad ateičiau dar.” Ten dirbančios mergaitės nepasimetė. Ir pasiūlė persikrauti smegenis su imbierocitrino smth. kokteiliu. Kadangi vengiau aštrybių, tai galiausiai gavau šilkinio gėrimo (bananai, ananasai ir t.t.). Tačiau įkalbėjau bičiulį nepabijoti to smegenų nurezetintojo.

Aš gavau tokią nemažą stiklinę, o bičiulis – šotą. Abiejų gėrimai buvo tikrai smagūs. Dar įsivartėm po samosą. Kaip niekur kitur – su morkomis ir kmynais. Tada užsispoksojau į gėrį lentynose: miso pastas ir net greitukus užpilamus, konfitiūrus ir šiaip visokius birbyzėlius. Neatsilaikiau. Nusipirkau dar dėžutę kavos pupelių šokolade. Čia kai namie pasluoksniuoji kavą, kad būtų ką šalia į lėkštutę įdėti. Mandriau nei imbieriniai sausainiukai.

Ačiū mane iškomandiravusiam (-iai). Buvo super. Eisiu dar.

Kartą per tą valgymo belekaip savaitę, valgiau Paryžiaus kavinėje. Užsisakiau mėlynąjį paninį ir mineralinio vandens. O mano bičiulis kokį tais kitokį paninį ir sriubos.

Nežinau kaip sriuba, bet bliūdelis tai atsakantis. Reikės tokių į namus nusipirkti. O vat ant paninio ir taurės vandeniui tai paburnosiu. Taurė buvo kokia tais išmozota, tai gėriau iš buteliuko. Nesu tas, kur kviestų padavėją prie kojos ir įsakmiai rodydamas pirštu į taurę rautųsi: “Kas čia, jūsų klausiu, kas čia?!”

Už mėlynojo paninio mėlynumą šį kartą buvo atsakingas tik mėlynas svogūnas. O mėlynojo sūrio, kurio ten tikėjausi, tai tik kvapas. Tai va. Gražu ir faina. Bet su servisu ir maistu ne visada.

Vakar užsukau į Gusto blyninę. Kažkaip jau kelias savaites fasadas viliojo. Užėjau ir dar neužsisakęs nusivyliau lietuvišku blyninės interjero supratimu. Jausmas toks, kad buvo sugalvota blyninė, keletas gerų blyninės atributų, o toliau, kad šeimininkui prieš chebra nebūtų gėda arba kad visiems įtikta būtų, dar visko pridaryta. Tipo modernūs bumbulai, tipo gražios foto, stiklinės pertvaros ir t.t. O antrame aukšte - toks beveik blynų laundželis. Griūk aukštielnikas.

Pažiūrėjau į meniu. Daug visokių blynų, daug sriubų (didelės porcijos). Net šalta saldi vaisių sriuba yra! Giriu.. O tada visokie ala PJ meniu. Jei neklystu, jie ten ir mojito gali padaryti. Patyliu.

Užsisakiau gusto blyną (apie 3.50) ir lietinį su raugintais kopūstais (irgi už panašiai). Kažkaip pamaniau, kad niekur kitur tokio nemačiau. Prie blynų galima rinktis padažą. Grybai, sviestas ir grietinė, garstyčios, kečupas ir dar keli. Kadangi man pasakė, kad tas gusto blynas su kiauliena ir kaparėliais, tai kažkodėl sumaniau paimti garstyčių (daugiau taip nedarysiu).

Tas gusto blynas tai man nelabai patiko. Mėsa greičiausiai išvirta, o tada sumalta. Toks ala faršas. Bet kitas blynas ir patys blynai apskritai - labai nice. Ir tikrai nebrangu. Kada nors dar čia užeisiu. Kada nors.